Trumparegystė ir astigmatizmas

Užsidedu optimizmo akinius ir užmetu akį į savo apgriuvusį miestą. Matant viltimi mirguliuojančius jo stiklus mano širdis plaka ramiau, be priepuolių. Tik jų dėka suprantu, kad kasdien lipu keturiolika aukštų žemyn ir aukštyn ne dėl valstybės neefektyvumo – ji nepajėgia per perkis mėnesius pakeisti lifto – o dėl to, kad esu pakvaišusi dėl aplinkos apsaugos ir dėl to nusprendžiau naudoti tik žmoniškuosius išteklius. Toliau žvelgiu per šį stebuklingą stiklą ir suprantu, kad mano lėkštėje jau seniai nėra mėsos ir ne dėl to, kad ji brangi, o dėl to, kad aš taip myliu gyvūnus, kad negaliu jų valgyti.

Neturiu interneto ryšio namie, tačiau rožiniai stiklai nuo manęs nuslepia ir tai, kad šia paslauga išimtinai naudojasi aukšti valstybės tarnautojai ir užsieniečiai, gyvenantis mūsų šalyje. Bandau save įtikinti, kad galbūt norima mane apsaugoti nuo interneto „iškrypimų“ – kaip tai padarytų Voltero Kandidas. Dar kartą apsižvalgau ir aplinkui vietoj griuvėsių matau rūmus, matau lyderius, kurie mus veda į pergalę, nors iš tikrųjų mus veda į pražūtį, ir tai daro vyrai, netingintys sekti mane dieną ir naktį.

Problemos prasideda tuomet, kai nusiimu naivumo akinius ir savo aplinką pamatau tikromis krizės spalvomis. Vėl ima skaudėti nuo kasdienio kopimo laiptais pavargusias blauzdas, pradedu sapnuoti kepsnį, o mirksintis modemas tampa beveik erotiniu troškimu. Išmetu optimizmo akinius per balkoną, gal juos ras kas nors, kas vis dar nori juos nešioti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s