Mes – Tauta

 

Esu postmoderni ir nebetikinti: klausantis kalbų mane ima miegas, o tribūnoje stovintis lyderis man kelia pasibodėjimą. Mikrofonai man asocijuojasi su kvietimu į principingumą o išgirtoji kai kurių asmenų oratorija man visada tebuvo nieko neverti šūkavimai, kuriais siekiama apkurtinti „priešą“. Viešų renginių metu man pavykdavo ištrūki, man jau geriau klausytis musės zyzimo nei politiko pažadų. Man teko išklausyti tiek ilgų ir nuobodžių kalbų – dauguma jų atrodė nesibaigiančios – kad nebenoriu tverti dar vienos naujos paskaitos.

 

Man balsas, ateinantis nuo pakylos, visada atnešdavo daugiau netolerancijos nei santarvės, didesnę porciją įtampos nei kvietimo harmonijai. Po to, kai kalbėtojai nulipdavo nuo tribūnų, stebėjau kaip nevykdomos pranašautos invazijos, kaip nevykdomi ekonominiai planai, o iš tų pačių lūpų galėdavau išgirsti ir tokių šūkių kaip „Lauk padugnes, lauk!“. Todėl esu pasimetusi po trumpos ir aiškios kalbos, kurią šiandien pasakė Barakas Obama sklandžiai jungdamas argumentus ir kviesdamas į santarvę.

 

Perskaičiuosi ją – neturiu nelegalios kabelinės televizijos, kad ją pažiūrėčiau – man pasirodė, kad visa toji retorika liko pasmerkta dvidešimtajame amžiuje. Pradėjome atsisveikinti su šia konvulsyvia gražbylyste, kuri mūsų jau nebeišjudina. Tiesiog tikiuosi, kad nuo šiol „Mes  – Tauta“* būsime tie, kurie rašo kalbas. 

 

*Paimta iš Barako Obamos kalbos, publikuotos ispanų dienraštyje „El Pais“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s