Varguoliai

 

Aš dar nebuvau gimusi, kai 1961 metų balandį buvo paskelbta, kad Kuba imasi socializmo. „Tai yra socialistinė varguolių revoliucija, varguolių revoliucija varguoliams…“ – skelbė Fidelis Kastro stovėdamas netoli Kolumbo kapinių. Daug kas jo klausėsi, pensininkai ir optimistai tikėjosi, kad pagrindinis revoliucinis tikslas bus padaryti taip, kad nebebūtų varguolių. Su šia viltimi jie išėjo į gatves ginti ateities be skurdo.

 

Dabar stebint tuos, kuriems prieš penkiasdešimt metų buvo skirta revoliucija, klausiu savęs – kada gerovė nebebus vadinama kontrrevoliucine.  Ar kada nors noras gyventi namuose, kurių stogo negali nuplėšti vėjas, nebebus laikoma mažo buržua privilegija? Visi mus supantys materialiniai nepritekliai, leidžia abejoti šio kolosalaus judėjimo prasme šalies istorijoje: už tai kad išnyktų turtuoliai, mums teko sumokėti išaugusiomis vargšų gretomis.

 

Jei bent jau būtumėm laisvesni. Jei visi šie materialiniai poreikiai neatsispindėtų ilgoje procesų grandinėje, kuri kiekvieną pilietį paverčia Valstybės vergu. Jei tapti varguoliu būtų laisvo pasirinkimo reikalas, jei tai pasirinktų ir tie, kurie mus valdo. Bet ne. Atnaujintas varguolių išaukštinimas, kurio ėmėsi Raulis Kastro šių metų sausio 1d., mums tik patvirtina tai, ko išmokome per ekonominės krizės dešimtmečius: skurdas yra kelias į paklusnumą.