Trumpa vienos pergalės chronologija

/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:”Table Normal”;
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-parent:””;
mso-padding-alt:0in 5.4pt 0in 5.4pt;
mso-para-margin:0in;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:10.0pt;
font-family:”Times New Roman”;
mso-ansi-language:#0400;
mso-fareast-language:#0400;
mso-bidi-language:#0400;}

Emilio rodo “karo” žaizdas

/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:”Table Normal”;
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-parent:””;
mso-padding-alt:0in 5.4pt 0in 5.4pt;
mso-para-margin:0in;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:10.0pt;
font-family:”Times New Roman”;
mso-ansi-language:#0400;
mso-fareast-language:#0400;
mso-bidi-language:#0400;}

Luisas – Gorkio tėtis

/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:”Table Normal”;
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-parent:””;
mso-padding-alt:0in 5.4pt 0in 5.4pt;
mso-para-margin:0in;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:10.0pt;
font-family:”Times New Roman”;
mso-ansi-language:#0400;
mso-fareast-language:#0400;
mso-bidi-language:#0400;}

Tie, kurie laukė

/* Style Definitions */
table.MsoNormalTable
{mso-style-name:”Table Normal”;
mso-tstyle-rowband-size:0;
mso-tstyle-colband-size:0;
mso-style-noshow:yes;
mso-style-parent:””;
mso-padding-alt:0in 5.4pt 0in 5.4pt;
mso-para-margin:0in;
mso-para-margin-bottom:.0001pt;
mso-pagination:widow-orphan;
font-size:10.0pt;
font-family:”Times New Roman”;
mso-ansi-language:#0400;
mso-fareast-language:#0400;
mso-bidi-language:#0400;}
Nuotraukos: Claudio Fuentes Madan

Ketvirtadienis prieš koncertą. Kaip mums kilo mintis nueiti į Pablo Milanés koncertą ir prašyti, kad Gorkį išlestų į laisvę? Tai buvo spontaniškas ir skubus sprendimas veikti, kol dar nevėlu. Aš, Ciro ir Claudia* viską aptarėme ir iškart nusprendėme tai padaryti, nes didesnių veiksmų organizavimas ir derinimas „jiems“ būtų pats lengviausias būdas mus susekti. Nė vienas iš mūsų nestabtelėjo pagalvoti apie galimas tokių veiksmų pasekmes, nes savo poelgius atidžiai pasveria tik tas, kuris turi, ką prarasti.

Ketvirtadienis, rugpjūčio 28d., 19:30 val. Grupė žmonių – Ciro, Claudia, Hebertas** ir aš susitikome autobuso stotelėje prie Coppelia, kad kartu važiuotumėm į koncertą Antiimperialistinėje Tribūnoje.*** Jau tuomet mus sekė keletas vaikinų iš politinės policijos, visur knibždėjo pareigūnai. Tebebuvo šviesu, Pablo Milanés pradėjo dainuoti, kai priėjome prie Protestometro. Koncerte buvo daug labai skirtingų žmonių, daug kariškių ir šiek tiek užsienio spaudos atstovų. Beveik keturiasdešimt minučių laukėme pastiprinimo, galiausiai nusprendėme imtis veiksmo nelaukdami tų, kurie vis dar dvejoja, tų kurie dar neatėjo ar tų, kurie persigalvojo. Planas buvo toks: išskleisti plakatus (tiksliau audinio gabalus) su užrašu „Gorki“ ir skanduoti jo vardą, peimenant koncerte grojantiems muzikantams suimtą grupės Porno para Ricardo lyderį.

Ketvirtadienis, 20:35 val. Atsistojome kairėje pusėje kiek tik galima arčiau scenos ir kuo toliau nuo žmonių su dideliais pagaliais, su užmautomis didžiulėmis Kubos vėliavomis. Polito Ibáñez ir Pablo Milanés baigė dainą “La soledad”, atsiradusi trumpa pauzė buvo puiki proga veikti, kad būtume išgirsti. Suskaičiavusios iki trijų, Claudia ir aš iškėlėme audinį, jis ore teišbuvo kelias sekundes. Prisimenu, kad spėjome keletą kartų pakartoti Gorkio vardą. Tada iš visų pusių mus apspito civiliais apsirengę žmonės, atėmė juodais dažais išrašytą paklodę, kuri mums atstojo plakatą. Staiga ant mūsų užgriuvo stambios moterys, kibo mums į plaukus ir pradėjo kratyti. Vyrams kliuvo kur kas daugiau, kai tariama „įkaitusi minia“ juos neutralizavo profesionaliais karate judesiais. Pamenu baimę žiūrovų akyse – jie nesitikėjo mūsų veiksmų; dar prisimenu kaip paniškai visi išsibėgiojo, palikdami net batus. Ciro ir Emilio buvo sumušti ir nutempti į apsaugos zoną už scenos. Claudia sugebėjo pabėgti, Hebertas taip pat, o aš išsprūdau iš mane laikiusios rankos, kol kita buvo šaukiamasi pastiprinimo. Tuo metu viena mūsų draugė buvo nutempta į svečių zoną, už tai, kad parašė raštelį Pablo Milanés, prašydama jo pasakyti keletą žodžių apie Gorkio suėmimą. Antrasis audinys-plakatas taip ir nebuvo išskleistas.

Ketvirtadienis, 20:45 val. arčiausiai buvę žiūrovai išsisklaidė, už kampo iš sunkvežimių lipo dešimtys policininkų. Ciro ir Emilio vos matėsi sumaištyje tarp kareivių su guminėmis lazdomis ir būrio juos mušusių civilių. Claudia ir aš susitikusios nusprendėme tuoj pat išeiti ir prisijungti prie Interneto, kad galėtumėm iš karto papasakoti viską, kad įvyko. Niekados Vedado gatvės man neatrodė tokios nesvetingos (su policininkais ant kiekvieno kampo) kaip ši ketvirtadienio vakarą. Galvojom prašyti pagalbos, tačiau nuėjusios į vienus namus išgirdome neigiamą atsakymą. Nusprendėme atsiskirti, nujausdamos, kad blogiausia galbūt vis dar priešakyje.

Ketvirtadienis, po 21:00 val. Claudia draugų, turinčių Internetą, solidarumo dėka sugebėjo nusiųsti trumpą žinutę, kuri tapo pirma pačių veikėjų papasakota įvykio kronika. Tačiau žinutė buvo labai nekonkreti, nes tuomet dar nežinojome, kiek yra suimtųjų ir kas su jais bus daroma toliau. Visą vakarą praleidome skambindami, bei atsakinėdami į klausimus tiems, kurie apie tai jau sužinojo.

Ketvirtadienis, po vidurnakčio. Beveik pirmą valandą nakties Ciro paskambino man pasakyti, kad jį paleido. Per tris valandas, praleistas policijos nuovadoje, valstybės saugumo atstovas bandė jį įbauginti, sakydamas, kad apie jį žino viską, net tai, kad jis yra žaidęs futbolo komandoje. Paaiškino, kad jo suėmimas yra nesusipratimas ir kad policija ėmėsi veiksmų tik dėl to, kad „minia“ jų nenulinčiuotų. Neva žiūrovai pagalvojo, kad bus išskleistas antirevoliucinis plakatas, dėl to jie mus ir užsipuolė. Keista, kad šioji minia negeba atskirti trumpo vardo užrašo nuo šūkio, tačiau yra itin gerai įvaldžiusi kovos menus.

Naktį telefonu paskambinome kitiems draugams ir muzikantams, kad anksti ryte nueitų prie Playa municipaliteto teismo. Manau, kad nė vienam nepavyko užmigti likusioms kelioms valandoms. Atslūgus veiksmo įkarščiui, sumušimai degė iš skausmo, tačiau baimė traukėsi.

Penktadienis, 08:20. Prie teismo durų jau lūkuriavo apie dvylika bičiulių, aplinkui stoviniavo daugybė policininkų. Lyg ten susirinkę žmonės būtų buvę ginkluoti teroristai: kitaip būtų sunku paaiškinti, kam reikėjo tiekos Aparato narių aplinkui. Pastebėjau, kad vienas iš jų buvo tas pats, kuris mus sekė ketvirtadienio vakarą. Regis Operacija Gorkis jiems tai pat yra itin svarbi. Žvelgdama į šiuos neramius Valstybės Saugumo pareigūnus, vis klausiau savęs, ar į jų studijų planus negalėtų būti įtrauktos geros maskuotės pamokos. Visi jie vienas į kitą panašūs: tobulai nusiskutę, plačių pečių, languotais marškiniais ir dryžuotais megztinukais. Nejau niekas jiems nėra sakęs, kad iš pirmo žvilgsnio matyt, kad tai civiliais drabužiais vilkintys kariškiai? Nejau akademijoje jų neįspėjo, kad jų nuožmūs žvilgsniai, tokie rimti veidai ir statiškumas iš karto juos išduoda? Gal kas nors galėtumėte juos išmokyti būti tiesiog normaliais žmonėmis…

Penktadienis, nuo 9:00 iki 18:00. Aplinkui sukinėjosi nemažai užsienio korespondentų, keletas diplomatų ir dvidešimties bičiulių grupė. Pasigedau Kubos menininkų atstovų, ypač muzikantų, kurie turėjo būti ten ir palaikyti savo kolegą. Manęs nenustebino, kad teismo prieigose nepasirodė nė vienas reperis, trovos ar reggetono atlikėjas. Daug kas apie tai nežinojo, o kiti tiesiog pasvėrė, kad visiškai neverta prarasti mažų privilegijų dėl punk‘o dainininko, kuris vis tiek bus nubaustas. Kai kuriems atvykti norėjusiems bičiuliams tai padaryti sutrukdė policija. Prie palaikančiųjų prisijungė skulptorė Sandra Cevallos, jau ne vieną kartą patyrusi plaukuotą cenzūros ranką.

Advokatas – labai jaunas vyras – buvo pasamdytas prieš kelias dienas, kai daugelis teisininkų tiesiog atsisakė imtis šios bylos. Anksčiau buvo pateiktas kaltinimas dėl priešnusikaltiminio pavojingumo, teismo pradžios uždelsimas buvo aiškinamas tuo, kad dingo nerandami bylos dokumentai. 75 metų Gorkio tėvas buvo labai susijaudinęs, prie teismo stovėję policininkai tik jam vienam atsakė į keletą klausimus. Kol mes laukėme buvo teisiami keletas jaunuolių, kaltinamų panašiais nusikaltimais. Liesas mulatas, išėjęs iš teismo salės su antrankiais ir pamatęs video kameras ir mikrofonus išrėžė: „Žinokit, čia žmones nuteisinėja vien iš malonumo“. Nežinau, ar užsienio žurnalistai spėjo nufilmuoti šiuos žodžius, tad noriu juos paminėti čia, esu tikra, kad dėl šio drąsaus gesto vyrukas tikrai susilaukė atpildo.

Prie teismo, po pušimi susibūrė grupelė bičiulių. Emilio rodė smūgių žymes ir nuo smūgių į burnos vidų palinkusius dantis, tuo tarpu mano mobilusis telefonas nesiliovė skambėjęs, skambino iš visų pasaulio kraštų. Ciro atsakinėjo į žurnalistų klausimus, viena nacionalinės televizijos kamera filmavo viską, ką darėme. Viena mergina, buvusi ten be tėvų žinios, susirūpinusi atsiduso: „jei šį vakarą mane parodys per Apvalųjį Stalą****, nežinau, kaip tai paaiškinsiu savo tėvams“. Aš pagalvojau apie savo sūnų, kuris buvo namuose, toli nuo smūgių, apsaugininkų ir neteisybės, laukdamas, kad sugrįš mama, ir išauš nauja eilinė diena. Prisiminus Gorkį, jo tėvą ir dukrą Gabrielą, kuri vieną dieną viską sužinos, – aš likau stovėti toje gatvėje kaip įbesta, nusipurčiau nuovargį, skausmą ir baimę, – niekada neišeina visiškai savęs sukontroliuoti.

Nepaisant to, kad buvome apsupti „draugų languotais marškiniais“, mus saugojo tarptautinės žiniasklaidos atstovai. Kaip pasikeitė laikai, – pasakiau sau – matydama, kaip atsargiai elgiasi policija, kad tik mūsų nenuskriaustų priešais jų kameras. Žiūrėdama į užsienio korespondentus, supratau, kad nesu sutverta būti idealia žurnaliste. Negaliu susilaikyti ir išlikti už kadro neįsitraukus į veiksmą. Būdama blogere galiu tuo pat metu būti įvykių dalimi, taigi ir toliau tęsiu šią savo veiklą.

Bylos svarstymo pradžios atidėliojimas atrodė esąs išbandymas mums, – kiek mes išlauksime prie teismo rūmų. Planuotas pradėti devintą valandą ryto, procesas prasidėjo apie vakarop, apie 19:30. Per tą laiką kai kas išėjo, kai kas prisijungė, kai kas atsinešė maisto. Iš mūsų laukimo taip pat pasipelnė neformali rinka – nepaisant policijos apsupties, vienai moteriškei pavyko mums parduoti žemės riešutų, pyragėlių ir sausainių. Apie ketvirtą valandą mus išprausė stiprus lietus. Taškas, kuomet jau nebegalima trauktis, buvo pasiektas apie vidudienį, nuo tada niekas jau nebejudėjo iš savo vietos.

Artėjant momentui, kuomet bus atvežtas Gorkis, ant kampo stovėję policininkai sustojo į apsaugos žiedą. Galbūt galvojo, kad mes bandysime įžūliai jį gelbėti, o iš tikrųjų visi buvom susitarę ploti ir skanduoti kaltinamojo vardą, kai tik jis pasirodys. Sustojo policijos patrulis, pareigūnai apsupo jį ratu. Nepaisant to, užsienio spaudai vis tiek pavyko pagauti jo keturių dienų barzda apžėlusį veidą, antrankius ir garsiai skambančius šūksnius „Gorki“. Kiekviename veide buvo matyti įtampa – be priešinimosi, be smūgių – „jie“ buvo dar labiau susinervinę.

18:00, Teismas. Man pavyko įeiti į teismo salę kartu su Ciro, Claudia, Emilio, Ismael de Diego ir jo megina, Eirzardo Sánchez ir jo žmona Bárbara, Francisco Chaviano, Gorkio tėčiu Luísu, fotografu Alejandro, taip pat Javier, Claudio, René Esteban bei kitais, kurių nepažinojau. Viduje taip pat buvo keletas apsauginių, susispietusių salės kampe. Kai įėjome, salė buvo beveik pilna, nes buvo pakviesti ir vėliau teisiamo jaunuolio artimieji. Teisėja, jauna moteris, paprašė tylos ir pristatė bylą. Tą akimirką supratome, kad ankstesnis kaltinimas buvo pakeistas kitu – „nepaklusnumu“. Gorkis nežinojo, ar bausmė už šį nusikaltimą yra didesnė ar mažesnė, tačiau jam tai buvo nebesvarbu: cirkas prasidėjo.

Martí biusto ir nacionalinio herbo akivaizdoje pasirodė pirmasis prokuroro liudininkas – Gorkio gyvenamosios vietos Sektoriaus viršininkas. Tamsiaplaukis vyriškis atrodė pasimetęs prieš susirinkusius spaudos atstovus bei Gorkį palaikančių žmonių būrį. Jis teigė, kad grupės repeticijos trukdo kaimynams. Kitas liudininkas – buvęs Sektoriaus viršininkas – patvirtino ankstesnio liudininko tezes ir pabrėžė, kad kaltinamasis yra recidyvistas. Galiausiai liudyti buvo pakviesta ponia vardu Heidi. Ji įžengė į salę pykčio iškreiptu veidu, prisistatė kaip vietinė CDR**** prezidentė bei Prevencijos Komisijos narė. Kai jos paklausė apie Gorkio elgesį, ji pareiškė, kad „jis nedalyvauja jokiose CDR veiklose, nebudi ir nebalsuoja… o jo visuomeninė veikla apsiriboja tuo, kad savo muzika jis kelia triukšmą ir trukdo kaimynams“.

Jaunas advokatas nors ir šiek tiek mirkčiojo, tačiau sugebėjo pristatyti pažymą iš Gorkio darbovietės. Tai buvo įrodymas, kad jis dirba. Tada prokuroras „paprašė“ piniginės nuobaudos. Visi lengviau atsidusom. Šešių šimtų nacionalinių pesų baudą, susimokėtų bet kas, kad tik nereiktų sėsti į kalėjimą. Teismas pasibaigė, pajutom, kaip užvaldo per šias dienas sukauptas nuovargis.

Policininkai buvo tokie malonūs, kad nuvežė Gorkį pasiimti savo asmeninių daiktų ir parvežė namo. O mes likome kupini noro iškelti jį ant rankų ir skanduoti jo vardą. Iš ten išėjom visi kartu, nes žinojome, kad jei išsiskirsime, tai „nuožmių žvilgsnių vaikinai“ gali mums ką nors padaryti. Einant 5-aja aveniu prasiveržė mūsų džiaugsmas: plojom vieni kitiems per petį ir šypsojomės galvodami apie tai, kas įvyko. Kai atėjom į Gorkio namus, jis jau buvo nusiskutęs žilsterėjusią barzdą. Iš kažkieno kuprinės išlindo butelis romo ir buvo nebesvarbu nei nuovargis, nei įtempti nervai, nei Grokio tėčio klausimas – ar „norime pražudyti jo sūnų“.

Mes tai pasiekėme. Gorkis buvo su mumis visų tų, kurie susirinko viduje ir išorėje dėka. Ačiū visiems, pasirašiusiems raštą dėl jo išlaisvinimo, taip pat korespondentams, paskleidusiems žinią apie jo įkalinimą. Reikia padėkoti už spontaniškai susiorganizavusių piliečių stiprybę, kuri pasipriešino nusileisti nepratusiam mechanizmui. Autoritarinė, hermetiška ir ideologizuota teismų sistema norėjo susidoroti su Gorkiu. Tačiau įsitikinome, kad jei tokio pobūdžio veiksmų imsimės dažniau, ir kiti galės laisvi vaikščioti gatvėmis.

* Ciro – Porno Para Ricardo narys, Claudia – geriausia grupės draugė.

** Hebert – Porno para Ricardo narys.

*** Tai aikštė esanti priešais JAV Interesų atstovybės Kuboje pastatą.

*** Nacionalinės televizijos laida.

**** CDR (ispaniškai – Comités de Defensa de la Revolución) – Revoliucijos gynimo komitetai. Tai didžiausiai savanoriškumo principu veikianti pilietinė organizacija. Komitetai yra beveik kiekviename kvartale. Kiekvieno kvartalo CDR pirmininkai sudaro rajono CDR, taip pat yra provincijos ir nacionalinio lygmens CDR. Oficialiai skelbiamos jos veiklos sritys yra pagalba vykdant valstybinės sveikatos, švietimo ir ekonomines programas, tačiau svarbiausia jų misija šiuo metu yra stebėti ir kontroliuoti piliečius iš arti ir pranešti apie bet kokias „anti –revoliucines“ veiklas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s