Tegu žvakutes užpučia kiti

Viskam ateina pabaiga

2001 m. rugpjūčio 13-ąją* įsijungiau radiją labai anksti ryte. Užkimęs diktoriaus balsas pranešė, kad „šiandien yra Tėvynės gimtadienis“ ir perskaitė nesibaigiančią panegiriką apie Didįjį Lyderį**. Klausiausi gulėdama lovoje. Kilo begalinis noras katapultuotis į kitą galaktiką, pabėgti iš šios salos, kur vieno žmogaus gimtadienis paverčiamas nacionalinės svarbos data. Tądien nusprendžiau emigruoti iš savo šalies, po vienuolikos mėnesiu įsėdau į lėktuvą ir išvykau į Europą.

Nuo tos dienos jau praėjo septyneri metai. Jau senokai grįžau, bet, atėjus tai pačiai datai, girdžiu tas pačias kalbas kaip ir anuomet. Pastebiu tuos pačius bandymus susieti abejotinus vieno žmogaus veiksmus su kai kuo daug patvaresne ir ilgaamžiškesne Tauta.

Pasikeitė tik tai, kad šis absurdiškas asmenybės kultas man jau nebekelia noro bėgti iš čia. Atvirkščiai, noriu pasilikti. Manęs tai nebetrikdo, veikiau leidžia aiškiai suprasti, ko nenoriu pakęsti ir toleruoti. Ateityje niekas neturi būti supainiotas su Tėvyne. Nė vieno torto žvakučių vienas žmogus negali užpusti visų vardu.

* Rugpjūčio 13d. yra Fidelio Castro gimtadienis.

** Máximo Líder

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s