Dveji metai

Jis išgėrė butelį degtinės ir apsidairė. Kaip ir kasdien virš Revoliucijos aikštės sklandė nemaloni aura. Buvo antradienis, 2006-ųjų rugpjūčio pirmoji. Jis stovėjo balkone ir bandė užuosti ateinančius pokyčius. Vakar vakare per televizorių pranešė, kad Lyderis laikinai deleguoja savo valdžią*. Tuomet jis pasikvietė draugų ir kartu praleido visą naktį kalbėdami apie ateitį. Tuo pat metu miesto gatvės buvo keistai tuščios.

Praėjus keletui savaičių po tojo pranešimo, jis vis dar atidžiai klausėsi naujienų, nusipirko daugiau maisto, kad nereiktų niekur eiti iš namų. Nušluostė dulkes nuo kiniško radijo imtuvo, kuris gaudo žemo dažnio radijo bangas tik vonioje**.

Po šešių mėnesių jis jau nebežiūrėdavo pro langą, nebeskaitydavo tarp laikraščio eilučių ir liovėsi rašinėti į diktofoną tai, kas galėjo tapti „paskutinių dienų“ liudijimais. Dar kartą susikvietė draugus, tik šįkart prisiminė pasakojimus iš aštuoniasdešimtųjų, stipendiją ir „ypatingąjį laikortarpį“***.

Nuo to liepos 31-osios vakaro praėjo jau dveji metai, jis atsisėdo nugara į miestą ir rodo atviruką, kuri jo buvusi mergina atsiuntė iš Jeruzalės. Jau kelias savaites jis nebeskaito spaudos ir nebegaudo trūkčiojančių radijo bangų. Jis pasakoja, kad motina kvietė jį išvykti į Italiją kartu su ja. Jis atsakė, kad taip, nes lauktųjų pokyčių vis dar nėra nė kvapo.

*Turima omeny diena, kai Fidelis Castro dėl pablogėjusios sveikatos savo pareigas eiti pavedė broliui Rauliui Castro.

** Kuboje užsienio radijo stočių transliacijos yra blokuojamos, jas galima „pagauti“ tik žemo dažnio radijo imtuvais, bet net ir tai yra sudėtinga.

***Ypatinguoju Laikotarpiu Kuboje vadinami pirmieji metai po Sovietų Sąjungos griūties, kuomet, nuo jos priklausiusi Kubos ekonomika žlugo.