Apie dėkingumą ir kitas fantazijas

Kūribingumas ar skurdas?

Jau pora dienų man skauda dešiniąją akį, tad tenka eiti ieškoti lašų akims. Laukti tenka dvi valandas, per ta laiką iš kaimynių sužinau visas rajono naujienas. Gydytoja pasiskundžia dideliu darbo krūviu, nes didelė dalis jos kolegų išvykę į misiją Venesueloje. Valgydama picą už šešis pesus, ji man išrašo siuntimą į polikliniką.

Poliklinikoje vaizdelis panašus. Bet skaudanti akis mane verčia elgtis gerai ir laukti, kol mane apžiūrės. Vienas ponas su prieštvaniniais akiniais mane įspėja, kad jis eilėje laukia jau nuo šeštos valandos ryto, taigi paskaičiuoju, kad belaukdama galėsiu baigti skaityti romaną. Atsargiai prisigretina senučiukė – „taip yra dėl to, kad tai nemokamai, jei reiktų užsimokėti, būtų visai kitaip“, – sako ji.

Manęs jos žodžiai nenustebina, panašių pasisakymų aplinkui išgirsti galima vis dažniau. Susimąstau. Kokia keista šios moters dėkingumo koncepcija. Klausydama jos, įsivaizduoju Aladino lempą, kuri vienuolikos milijonų kubiečių patrinta, aprūpino mus šiomis ligoninėmis, mokyklomis ir kitomis reklamuojamomis „subsidijomis“. Šis džino miražas greitai išsisklaido, nes suprantu, kad už visa tai mokame kasdien ir net labai didelę kainą.

Kitaip nei galvoja ši ponia, pinigai tikrai ateina ne iš kilnios mus valdančiųjų kišenės. Jie ateina iš didelių mokesčių, kuriuos mokame už kiekvieną konvertuojamų pesų parduotuvėse įsigytą prekę, iš perdėtų mokesčių, kuriuos mus verčia mokėti tvarkant migracijos reikalus, iš žeminančių mokesčių, kurie uždedami užsienio valiutoms ir iš visų darbuotojų darbo užmokesčio nuvertinimo. Tai mes mokame už šias paslaugas, kuriomis (kokia ironija!) negalime skųstis.

Dar daugiau, taip pat mokame už gigantišką karinę infrastruktūrą, nuolat svaičiojant apie gręsiantį karą, skiriama didelė nacionalinio biudžeto dalis. Iš mūsų skylėtų kišenių rengiamos politinės kampanijos, solidarumo eisenos ir įvairūs mūsų vyriausybės susireikšminimo ekscesai visame pasaulyje. Tai mes patys finansuojame burnų raiščius sau patiems, mikrofonus, kuriais mūsų klausomasi, mus sekančius skundikus ir mūsų šykščius parlamentarus.

Jokio dėkingumo. Kiekvieną dieną mokame didelę kainą už visus šiuos dalykus. Ne tik pinigais, bet ir savo laiku, energija ir netgi laisvėmis. Tai mes patys mokame už narvelį, lesalą ir žirkles, kuriomis mums apkarpomi sparnai.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s