Prisiminimas apie kėglius

Skaitant Michelio Hellerio (Michel Heller) knygą “Septintasis sekretorius“, iškilo prisiminimai apie „sovietinį“ mūsų salelės gyvenimo laikotarpį. Tuomet man buvo nedaugiau nei penkiolika metų ir visi iškylantys prisiminimai apie tą kolonializmą yra labai jutiminiai. Iš naujo prisimenu saldainius ir kitas prekes, įsigytas juodojoje rinkoje iš sovietų technikų žmonų.

Keista, kad jų nevadinome pagal kilmę (iš SSRS), nevadinome jų „draugais“. Vartojome daiktavardį neturinčio nieko bendra su jų kilme. Jie mums buvo tiesiog „kėgliai“: beformiai ir grubūs; molio gabalai; tvirti ir be grakštumo; sugebantys pagaminti skalbimo mašiną, kuri sunaudoja daugiau elektros nei yra skirta visai šeimai, tačiau kuri dar ir šiandien veikia ne vienuose kubiečių namuose.

Daugybė mūsų tėvų buvo mokęsi ar dirbę SSRS, tačiau mes nepažinom barščių, mums nepatiko degtinė, taigi visa, kas „sovietiška“, mums atrodė išėję iš mados, nenatūralu ir negražu. Mus paralyžiuodavo jų gestuose slypinti „meškos galia“, tarsi norint įspėti, kad tai jie išlaiko mūsų Karibų „rojų“.

Tas baimės ir pašaipos mišinys, kurį mums sukeldavo kėgliai, išsilaikė ir iki šiandien. Jei dabar turistas, vaikštinėjantis po miestą nenori, kad jam trukdytų įkyrūs tabako, sekso ir romo pardavėjai, jam užtenka tik pamurmėti ką nors panašaus į „Tovarišč“, „ne ponemaju“, – ir išsigandęs prekeivis išnyks.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s