Pasirodymas užbaigtas

Jei ne Dešimtosios Havanos Bienalės organizacinio komiteto pranešimas, Tanios Bruguera sekmadieninis pasirodymas Wilfredo Lam centre nebūtų buvęs užbaigtas. Už kiekvieną minutę mums suteiktos laisvės prie mikrofono, jai bus atseikėta atitinkama bausmė. Jei nebūtų buvę imtasi jokių represinių priemonių – tai tas pasirodymas būtų galėjęs tapti netolerancijos nykimo ženklu, įrodymu, kad šioje šalyje galima užlipti ant pakylos ir be baimės išreikšti savo nuomonę. Reikėtų padėkoti tiems, kurie po pasirodymo paviešino pliūpsnį įžeidimų – La Jiribilla. Jei ne tai – viskas būtų atrodę kaip normalus dalykas, sufabrikuotas tam, kad būtų parodytas režimo atvirumas.

Būtent tos penkios pastraipos ir užbaigė šį pasirodymą. Mums, drąsiesiems, buvo dar kartą priminta: nors ir išnaudojome mums skirtas trumpas laisvės akimirkas, bausmės ir represijos nuolat kabo virš mūsų kaip atkirtis į laisvai reiškiamą nuomonę. Organizacinio Komiteto pranešime tai buvo užtvirtinta užverčiant mus įžeidinėjimais, dėl to, kad iš tosios tribūnos pasakėm tiek laisvės šūkių. Kaltindami mus, jie išsidavė, kodėl dauguma žmonių tą vakarą taip ir neišdrįso prieiti prie mikrofono.

*Pranešu jums, kad ruošiame pilną video apie tai, kas įvyko. Paviešinsiu jį, kai tik bus paruoštas.

*Pridedu tekstą, kurį perskaičiau tą vakarą.

Jei man duotų mikrofoną… pasakyčiau

Kuba yra šalis apsupta jūros, tai taip pat – Sala, aptverta cenzūros. Informacijos, interneto ir blogų kontrolės sienoje prakrapštyti keli plyšiai. Alternatyvios blogosferos fenomenas pastaruoju metu auga ir stiprėja, jį jau pažįsta nemažai kubiečių. Mūsų, blogerių, vis dar yra nedaug, tačiau mūsų puslapiuose skleidžiasi pilietinė nuomonė.

Valdžia naujas technologijas laiko „laukiniu eržilu“, kurį reikia prijaukinti ir pažaboti; tačiau mes, nepriklausomi blogeriai, norime, kad jis lakstytų laisvai. Yra daug sunkumų platinant mūsų puslapius. Blogų turinys keliauja po salą iš rankų į rankas nešiojamose laikmenose (memory flash), kompaktiniuose diskuose ir net atgyvenusiuose diskeliuose.

Internetas tampa vieša erdve diskusijai, kur kubiečiai rašo savo kriterijus. Tikra sala pradėjo tapti virtualia sala – daug demokratiškesne ir pliuralistiškesne.

Gaila, šie – tinkle lakstantys- nepriklausomos nuomonės, vėjai kol kas nepučia nuolat stebimoje mūsų kasdienybėje. Nelaukim, kol mums leis prisijungti prie interneto, kad galėtume rašyti savo blogą. Jau pats laikas mums peršokti kontrolės sieną.

Tylinti žiniasklaida

Kadangi pastaruoju metu buvome apsupti įvairių svarbių datų minėjimų ir ta proga rengtų švenčių, neatkreipėme dėmesio į kovo 14d. Kubos žiniasklaidą. Televizijos naujienos parengė ilgus reportažus apie pasiaukojantį žurnalistų darbą ir jų ištikimybę Revoliucijai. Keletas korespondentų gavo diplomus už gerą darbą ir nepriekaištingą ideologinę poziciją, tuo tarpu dienraštis Granma skyrė daug dėmesio savo paties garbinimui.

Būtent tomis dienomis, kai buvo švenčiamos šios šventės, Amerikos prezidentas Barakas Obama sušvelnino suvaržymus Amerikoje gyvenantiems kubiečiams keliauti į Salą. Iki šiol galioję apribojimai neleido emigravusiems kubiečiams aplankyti savo šeimų dažniau nei vieną kartą per trejus metus. Taip pat buvo ribojamas saloje gyvenantiems giminaičiams siunčiamų pinigų kiekis. Vargingai šalies ekonomikai iš JAV siunčiami pinigai yra kaip deguonis išgyvenimui. Šalies, kurios didelė dalis piliečių gyvena kitame krante, žiniasklaida turėtų mirgėte mirgėti šia naujiena. Šis atvejis turėtų būti analizuojamas visose žurnalistikos mokyklose kaip pavyzdys.

Deja, Kubos spauda šį teigiamą iš Baltųjų Rūmų atėjusį poslinkį paminėjo vos keliais žodžiais. Oficiali tyla buvo vienintelis atsakymas. Nors žmonės gatvėje tik ir kalba apie tai, o motinos nekantriai ruošiasi ir laukia iš Šiaurės atvykstančių vaikų, oficialios žiniasklaidos priemonės į tai reaguoja atsargiai. Šiuo metu žurnalistai labiausiai domisi tokiomis temomis kaip bulvių derlius, pasaulio beisbolo čempionatas, bolivarietiška revoliucija – ir žinoma – Kubos žiniasklaidos dienos šventės.

Jaunimo nedarbas

Kai kurie ypač įdomūs statistiniai duomenys niekuomet neskelbiami žiniasklaidos priemonėse. Dėl galimo stipraus poveikio, jie slepiami. Kartu su dideliu savižudybių skaičiumi slepiama ir tikroji bedarbių armija. Žinių laidos ir propagandinės iškabos bando mus įtikinti, kad gyvename visuomenėje, kur visi turi galimybę rasti darbą, neva darbo neturi tik tie, kurie jo net nenori turėti, ir tie, kurie tingi dirbti. Tiek daug laisvų ir negaminančių rankų, žinoma, parodo sistemos trūkumus – per tiek metų viskas išsigimė taip, kad vieni apsimeta, kad dirba, o kiti moka juokingą atlyginimą.

Prieš kelias dienas vienoje televizijos laidoje buvo trumpai užsiminta apie jaunimo nedarbą, tačiau bedarbių skaičius nebuvo paminėtas. Paprastą darbo dieną Havanoje galima nesunkiai pamatyti, kiek žmonių neturi darbo, iš kurio galėtų pragyventi. Parkai, šaligatviai ir kiekvienos gatvės kampas pilni žmonių – šis vaizdas kur kas patikimesnis už bet kokias statistikas. Specialistė priešais kameras kalbėjo itin atsargiai. „Daug jaunuolių nesupranta savo pačių norų ir polinkių, todėl kartais nesutinka dirbti kai kurių darbų“ – teigė ji. Jos žodžius palydėjo pokalbis sociokultūrinių studijų fakultete, Granmos provincijoje, – neseniai mokslus baigę studentai skundėsi, kad jiems po studijų pasiūlytos tik valytojų ir vabzdžių inspektorių* darbo vietos.

Tiek visokių burtažodžių ir užkalbėjimų vien tam, kad nereiktų pripažinti, kad kol atlyginimai bus tokie žemi, jaunuoliai neturės jokios motyvacijos dirbti. Kalba neina apie pasiaukojimą ar kvietimą gelbėti Tėvynę savo kasdieniais darbais, bet apie tai, kad visiems turi būti mokama ta pačia valiuta, ir kad iš atlyginimo būtų galima gyventi padorų gyvenimą. Sukurtas „naujasis žmogus“ ne tiek jau daug ir skiriasi nuo kitų žmonių: jis tiesiog nori skirti savo laiką tam, kas mainais jam padeda susikurti gerovę. Specialistams tai neturėtų būti taip sunkiai suprantama, ir nereiktų to sistematikai maskuoti statistikoje.

*Vabzdžių inspektoriaus darbas – tikrinti, ar butuose ir namuose nėra užsiveisę kokių sveikatai pavojingų vabzdžių.

Ir mums davė mikrofonus…

Vakar vakarą Wilfredo Lam Centre prisiminsime ilgam, ir visa tai menininkės Tanios Bruguera pasirodymo (performance) dėka. Scena su podiumu ir mikrofonu, fone milžiniška raudona užuolaida – taip atrodė interaktyvios instaliacijos centras pagrindiniame kieme. Kiekvienas norintis galėjo pasinaudoti šia scena ir pasakyti – per vieną minutę – viską, ką tik panorėjęs.

Kadangi mikrofonas šioje šalyje nėra itin dažnas renginys, dar daugiau – neprisimenu, kad būčiau susidūrusi su bent vienu nuo tada, kai buvau pionierė ir skaičiau patriotines eiles. Tad šįkart pasinaudojau proga. Draugai iš anksto man pranešė apie tokią galimybę, tad buvau pasiruošusi tekstą apie žodžio laisvę, cenzūrą, blogus ir tą kontraversiškąjį reiškinį – Internetą. Priešais nacionalinės televizijos kamerų lęšius, užsienio svečių, dalyvaujančių dešimtojoje Havanos Bienalėje, akivaizdoje prapliupo šūksniai – „laivę“, „demokratiją“ – ir net buvo mestas atviras iššūkis Kubos valdžiai. Vienas jaunuolis prisipažino, kad niekad nebuvo jautęsis toks laisvas.

Tania mums davė mikrofonus, mums, kurie niekad iki šiol nebuvo turėję galimybės pasakyti savo kalbas, tačiau, kepinant saulei, turėjom klausyti ir kęsti ilgus kitų postringavimus. Tai buvo meninis pasirodymas, tačiau kalbėdami mes nė kiek nevaidinome. Visi kalbėjom itin rimtai. O ant mūsų peties tupėjo balandis, turbūt taip pat gerai treniruotas, kaip ir tąkart, – prieš penkiasdešimt metų. Tik šįkart nė vienas iš kalbėjusiųjų nesijautė esąs išrinktasis, nė vienas nenorėjo penkiems dešimtmečiams pasilikti prie to mikrofono.

Kas dabar pasirašo leidimus?

Automobilio pirkimas panašus į Indianos Džonso nuotykius: gali baigtis miokardo infarktu ar dešimtmetį trunkančiu laukimu. Ilgą laiką buvo galima įsigyti automobilį tik pagal paskyrimų sistemą, kuri rėmėsi kiekvieno nuopelnais. Puikus darbuotojas, atidirbęs tūkstančius valandų savanoriško darbo ar buvęs karinės misijos Angoloje ar Etiopijoje narys, jautėsi laiminguoju, jei jam leisdavo įsigyti Moskvičių ar Ladą. Aukščiausio lygio profesionalai universitetuose ir kituose mokslų įstaigose konkuravo dėl riboto paskirtų automobilių kiekio. Tuo tarpu valstybės tarnautojai galėjo tikėtis modernesnių, Valstybės dirbtuvėse pagamintų, modelių.

Kai sugriuvo subsidijų tiekimo vamzdžiai iš Kremliaus į salą, baigėsi ne tik automobilių bet ir buitinės technikos dalyba už nuopelnus. Automobilius ir vėl buvo galima įsigyti už pinigus. Žinoma, išliko selektyvus filtras tiems, kurie nori įsigyti neseniai atvežtą Citröen, Peugeot ar Mitsubishi. Seni automobiliai, pirkti prie 1959, taip pat gali būti parduodami, tačiau draudžiama perleisti kitam savininkui. Visi reguliavimai galiausiai pripažįsta, kad viskas, ką įsigijome „tikrojo socializmo“ metais, iš tiesų yra tik pusiau nuosavybė – jos niekam negalima perduoti, be to, ją gali lengvai konfiskuoti.

Ir šiandien, nors kai kurios parduotuvės vitrinose ir eksponuoja modernius visureigius ir mikroautobusiukus su oro kondicionieriumi, – joks kubietis negali jose nusipirkti automobilio net jei tam turi pinigų. Prieš tai dar reikia gauti leidimą – ši procedūra užtrunka metų metus. Visų pirma, nuodugniai išnagrinėjami jūsų pajamų šaltiniai, po to dar patikrinama, ar pirkėjas yra ideologiškai „švarus“. Jau beveik dešimtmetį parašą ant šio leidimo dėdavo Calos Lage – Ministrų Tarybos viceprezidentas, kuris prieš keletą savaičių buvo atstatydintas. Taigi dabar, kilus šurmuliui dėl jo pakeitimo, daug kas klausia: „Kas pasirašys ant leidimo pirkti taip išsvajotą automobilį?“

Brainstorm

Paskutinį Eduardo del Llano trumpametražį filmą reikėtų parodyti visose laikraščių redakcijose bei ištransliuoti visais informaciniais kanalais. Prie apvalaus stalo sėdi redaktorių taryba ir tariasi, kokį įvykį dėti į pirmąjį leidinio puslapį. Galima rinktis iš įvairių naujienų: išskirtinis sporto rekordas, nukritęs meteoritas, užmušęs dailininką, keletą darbininkų ir kelis karius. Paklusnūs redaktoriai laukia telefoninio skambučio – iš viršaus – kuris jiems pasakytų, kokią naujieną išskirti iš kitų. Tuo tarpu visi jie pantomimiškai kalbasi, vaidindami, kad laikraštis iš tiesų priklauso jiems.

Brainstorm – trumpametražis su nė kiek nekarikatūriškais personažais, viskas atitinka sutirštintą ir groteskišką realybę. Pozų ir profesinių baimių pasaulis, kuriame drąsesni kolegos tiesiog sunaikinami. Šių žurnalistų iššūkis yra ne turėti originalią nuomonę, o iš anksto atspėti, koks bus valdžios sprendimas. Kiekvienas geras „revoliucijos“ informatorius turi žinoti, ką pasakys lyderiai, dar prieš jiems prabylant. Jiems būtina suprasti valdančiųjų elgesį ir neapsirikti jį aprašant.

Trumpametražis pasakoja būtent apie tokią apgailėtiną padėtį, jis papildo sąrašą, kurį pradėjo klasikinis Monte Rouge. Iš visų Del Llano režisuotų filmų, šis tematiškai yra arčiausiai realybės, be to, šauniai įkanda oficialiai spaudai. Žiūrėdama šį filmą, pajutau turinti be galo malonią privilegiją – virš manęs nesėdi joks redaktorius, joks cenzorius, niekas, kas galėtų man nurodinėti, kokiomis temomis rašyti, o kokių neliesti. Baisiausias profesinis košmaras man būtų atsidurti prie panašaus stalo, kur visi susirietę saugo savo kupras, kad tik išsaugotų mažą privilegiją dribti Granmoje, Juventud Rebelde, ar kokiame provincijos laikraštyje.

Finalinė filmo scena – nepasakosiu, kad galėtumėt patys pasimėgauti – kažkas nutinka, o mūsų informavimo priemonės ir toliau tai ignoruoja. Kasdien įvyksta tūkstančiai įvykių, tačiau disciplinuotiems korespondentams neleidžiama apie juos pranešti. Vietoj to mums rodo išsvajotąją Kubą, jos žemės ūkio pasiekimus, įvairius laimėjimus, prezidentų vizitus, įsipareigojimus kovoti ir besišypsančius pionierius. Telefoninis skambutis, leidžiantis pasakoti tiesą apie realybę, vis dar neįmanomas nė vienoje laikraščio redakcijoje.

Po skėčiu

Daugelis iš mūsų tiki, kad jei nesame po valstybės skėčiu, tai iš viso neegzistuojame. Prie bet kurios ministerijos ar įėjimo į kokio nors pareigūno kabinetą mūsų visada klausia to paties – „O jūs iš kur?“. Bet tai klausimas ne apie mūsų kilmę, o apie instituciją, kuri patvirtintų mūsų egzistavimą. Jei neturi akreditacijos, pažymėtos kokios nors valstybinės įmonės ženklais, mažai tikimybės, kad tave įleis. Mes, „nepriklausomi piliečiai“ ar „savarankiški individai“, esame pripratę prie ilgų laukimų ir neigiamų atsakymų.

Būnant tokioje išskirtinėje – pavienio elektrono, nutolusio nuo bet kokių privilegijų, valdžios ar ypatingų pareigų branduolio – padėtyje dažnai atsimušama į sieną, tenka susidurti su nesibaigiančiais popierizmais. Tūkstančius kartų manęs klausė, ar turiu mane saugantį valstybinį skėtį, tačiau man geriau kepti ant saulės išliekant savarankiškai, o ne bailiai slėptis po privilegijomis. Žinoma, tokia „niekam nepriklausymo“ filosofija nėra pakankamas argumentas kai noriut patekti į kokią svarbesnę instituciją, kad galėčiau susitvarkyti reikalus.

Pasirodo, aš neegzistuoju, nes manęs nėra inventorizavusi jokia valstybinė įstaiga: nemoku jokios profsąjungos mokesčių, nesu jokios valstybinės valgyklos sąraše. Nors vaikštau, miegu, myliu ir netgi skundžiuosi, netikiu, kad mano gyvenimas praskaidrėtų vien dėl to, kad tapčiau vienos ar kelių neovyriausybinių organizacijų nare. Praktiškai esu pilietinis vaiduoklis, niekas, negalintis kandžiam durininkui pateikti nė menkiausio įrodymo, kad priklauso valstybei.